Kovodami su koronaviruso pandemija, kaip ir su kitais socialiniais iššūkiais, sutinkame, kad kiekvieno miesto, kiekvienos valstybės ir viso pasaulio taikomi ginklai yra be galo svarbūs. Tačiau šių priemonių neužteks viruso plitimui sustabdyti, jei žmonės nekeis savo kasdienio elgesio. Neigiamo nekintančio elgesio padarinių nemažai, pvz., Pietų Korėjoje kalbama apie „pacientą 31“, kuris, jausdamas viruso simptomus, kontaktavo su kitais ir galimai užkrėtė per 1.000 žmonių. Kaip rodo įvairūs tyrimai, jei vyriausybių įvesti apribojimai ir baudos nederinami su žmonių elgesio pokyčių strategijomis, visada liks didelė visuomenės dalis, nevykdanti rekomendacijų. Ir kol nė viena valstybė negali prie kiekvienų namų pastatyti po tvarką užtikrinantį policininką, sumažinti krizės kreivę galime tik mes, paprasti, neprižiūrimi piliečiai, pradėdami gyventi savo kasdienį gyvenimą kitaip.

Veiksmai – piliečių rankose

Taigi, ką gali padaryti valdžios institucijos ir patys piliečiai, kad dauguma laikytųsi karantino taisyklių? Be abejo, tai nėra lengva, tam būtina disciplina ir kūrybiškas požiūris. Laimė, didelę įtaką gali turėti paprasti pokyčiai ir išlaidų nereikalaujantys veiksmai, paremti elgesio mokslu ir socialine psichologija. Tereikės plačių vyriausybės vykdomų informacinių kampanijų, prieinamų informacijos šaltinių ir kitų resursų, bet nebūtina laukti valdžios institucijų iniciatyvos. Piliečiai ir žiniasklaida dažnai turi daugiau galios išplatinti istorijas, pasidalyti informacija socialiniuose tinkluose ar papasakoti kitiems. Penki būdai, kaip piliečius įkvėpti pakeisti elgesį pandemijos metu, galėtų būti tokie:

Dauguma karantino laikosi

Transliuojamų žinučių turinį reiktų pakeisti taip, kad parodytume, jog dauguma žmonių jau laikosi karantino procedūrų (užuot sakius „visi užsidarykite namuose“, sakyti „dauguma jau lieka namie ir laikosi socialinio atstumo“), ir akcentuoti, kad daugelis žmonių palaiko likimo namuose reikalavimą kaip geriausią būdą stabdyti viruso plitimą.

Neigiamos užsikrėtusių ar karantino vengiančių asmenų istorijos traukia žmonių dėmesį ir galbūt ką nors įkvepia keisti savo elgesį. Vis dėlto turime žodžius rinkti kaip niekada atsargiai ir neskleisti minties, esą, „daug žmonių nesilaiko karantino, tai kam čia man laikytis“. Tai – socialinės įtakos jėga: elgiamės taip, kaip manome, kad elgiasi kiti, ar kaip manome, kad jiems yra priimtina. Socialinės įtakos naudą keičiant žmonių elgesį ne kartą patvirtino įvairūs psichologiniai tyrimai. Kaip pavyzdį galima paminėti buvusio Kolumbijos mero Antano Mockaus kampaniją krizės metu perpus sumažinti vandens naudojimą 7 mln. gyventojų mieste. Kiekvienam buvo paskambinta ir paleistas mero įrašas, kuriame dėkojama už vandens taupymą, o ne liepiama taupyti.

Ne sau, o kitam

Pakeisti žinutes, kalbančias apie asmeninius padarinius, į akcentuojančias socialinę įtaką. Užuot sakius: „plaukite rankas, kad neužsikrėstumėte“, reiktų sakyti: „plaukite rankas, kad neužkrėstumėte kitų.“ Tyrimai rodo, kad kvietimas rūpintis aplinkiniais akcentuojant savo veiksmus gali būti efektyvesnis nei apeliavimas tik į asmeninę apsaugą. Pvz., vieno eksperimento metu gydytojai ir seselės JAV ligoninėje ilgiau ir dažniau plovė rankas po to, kai jiems buvo paaiškinta, kad taip gali geriau apsaugoti ligonių sveikatą, palyginti su tais, kuriems buvo sakyta, kad tai padės nesusirgti patiems.

Gėda pelėda padeda labiau

Suteikti žmonėms žinių, kaip jie turėtų saugiai paskatinti kitus elgtis pagal karantino ir socialinės distancijos taisykles. Tyrimai rodo, kad žmonės, bent jau Kolumbijoje, labiau vengia būti sugėdinti prieš kitus nei oficialių baudų. Čia vėl galima paminėti A. Mockaus inicijuotą kampaniją, kurios tikslas buvo sumažinti mirčių eismo įvykiuose skaičių ir smurtą namuose. Pirmu atveju savivaldybė išplatino tūkstančius kortelių su paveiksliukais „nykštys žemyn“, kuriuos žmonės galėjo rodyti eismo taisyklių pažeidėjams, ir „nykštys aukštyn“ besilaikantiems jų. Antruoju buvo išdalyta tūkstančiai raudonų švilpukų, kuriais buvo prašome švilpti pamačius ar pačiam patekus į smurto namuose situaciją. Šias laikais panašias funkcijas galėtų atlikti ir specialios programėlės išmaniuosiuose įrenginiuose bei interneto svetainės.

Nuomonės formuotojai

Į karantino komunikaciją įtraukti žinomus žmones, nuomonės formuotojus. Tyrimai rodo, kad spręsdami, kaip elgtis (pvz., sėdėti karantino metu namuose), į vienų žmonių nuomonę kreipiame daugiau dėmesio nei į kitų. Tokie žmonės vadinami „socialiniais referentais“ ir dažniausiai turi daugiau ryšių, yra labiau matomi ir atrodo patikimesni už kitus. Dėl to jų nuomonė gali turėti įtakos šimtams ar tūkstančiams, kurie nenori klausyti valdžios rekomendacijų. Pvz., siekiant sumažinti patyčias JAV mokyklose, apie 7% populiariausių mokinių buvo paprašyti pasisakyti prieš patyčias ir pardavinėti šios kampanijos apyrankes. Mokyklose, kur buvo vykdoma ši akcija, patyčių regimai sumažėjo.

Ne valdžia, o visuomenė

Elgesio ir organizacijų pokyčių modeliai akcentuoja ir žmonių įtraukimo į sprendimus svarbą. Ar jums patinka, kai vyriausybė tiksliai nurodo, ką daryti ir kaip elgtis? Man irgi ne. Tyrimai rodo, kad iš valdžios institucijų gautos tiesioginės žinutės turi kur kas mažiau įtakos elgesio pokyčiams nei ta pati informacija, gauta iš savų žmonių. Taigi, didžiausių pokyčių galima pasiekti pasitelkus visuomenines iniciatyvas, o ne nurodymus iš viršaus.

Vienintelis būdas žmonėms pajusti, kad jie yra dalis iniciatyvos ir todėl atsakingi, o ne tik vykdo jiems užkrautas taisykles, yra įtraukti juos į veiksmus, skirtus krizei spręsti. Be abejo, ne visi sprendimai bus įmanomi ir kai kuriose srityse būtinas tvirtas centralizuotas valdymas. Bet likus namie vienas daugiausia prasmės suteikiančių dalykų yra žinojimas, kad kam nors padedi savo atsakingu elgesiu. Socialinė distancija nereiškia, kad prarasime žmogiškąjį bendravimą. O bendraudami su pagalbą kad ir iš namų siūlančiais žmonėmis galime problemas paversti sprendimais. Pvz., neseniai vykęs hakatonas „Hack the Crisis“ sulaukė per 1.100 dalyvių, kurie sukūrė apie 50 sprendimų koronaviruso sukeltai krizei palengvinti.

Į ateitį

Dabartinė krizė rodo, kad žmonės neišgyvens tik kurdami tvarią aplinką. Tvari socialinė terpė arba visuomenės gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų taip pat labai svarbu – norėdami kurti tvarią socialinę terpę, turime pasitikėti visuomenės nariais, jaustis visuomenės dalimi, stengtis mokytis ir dirbti savarankiškai.

Žmonija šią krizę įveiks, nors žaizdas dar ilgai valysis. Vis dėlto, grįžę į normalų gyvenimą, tikiuosi, negrįšime prie mentaliteto „viskas, kaip buvo“. Pakeisti galime daug dalykų, ir tikiuosi, kad ši krizė pakeis mūsų, kaip pasaulio piliečių, savivoką. Gal pagaliau aiškiau suprasime, kad kasdieniai mūsų veiksmai smarkiai paveikia aplinkinius, ir pamatysime, kad kartu bandydami įveikti visiems rūpimas problemas galime visai nesunkiai pasiekti puikių rezultatų. Dabar lieka palaukti ir toliau dirbti dėl ateities. Jei ir jus domina, kaip elgesio mokslas gali pakeisti pasaulį, net ir išgyvenantį dabartinę krizę, ar turite idėjų, kaip galima pakeisti žmonių elgesį, rašykite man.

Paulius Yamin-Slotkus yra lietuvių kilmės Vilniuje gyvenantis kolumbietis, vienas „Behavioural Lab LT“ partnerių, Londono ekonomikos mokyklos kandidatas gauti daktaro laipsnį ir VGTU mokslinių tyrimų autorius, į Lietuvą atvykęs su Mariaus Jakulio-Jason fondo stipendija.

Straipsnis Verslo Žiniose.