Ką tau davė magistro studijos? Kuo išskirtinė buvo mokymosi aplinka?

Labai džiaugiuosi, kad teko studijas pabaigti tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje, dėl ko galiu matyti skirtumus. UCL yra puikus universitetas su nesibaigiančiomis galimybėmis. Tiek studijų kokybė, dėstytojų kompetencijos ir studentai iš viso pasaulio sukuria unikalų jausmą ir atmosferą. Pačio universiteto architektūra yra gan įspūdinga, o studentų miestelis pritaikytas turbūt visiems galimiems studentų poreikiams: istorinės bibliotekos, mokymosi erdvės, parkai, studentų “pubs”, specialios parduotuvės, kur studentai naudodamiesi savo studento kortelėmis gali įsigyti prekių ženkliai pigiau nei visur kitur Londone. UCL turi didelį programų, klubų, veiklų ir pagalbos centrų pasirinkimą. Man labai patiko, kad UCL’e galioja “no stress policy”, o mano studijų natūra lėmė, jog neteko laikyti nė vieno egzamino. Atsiskaitymai buvo reguliarūs ir sudaryti iš filosofinio samprotavimo, esių, pristatymų ir disertacijos. Buvo visiškai įprasta susitikti su studijų vadovu disertacijos aptarimui parke, ir aptarti problemas prigulus pievoje. Galbūt pabrėžčiau, kad nors universitetas labai draugiškas studentams, už save reikia pakovoti ir kartais “išsireikalauti” tinkamų sąlygų. Man teko susidurti su problemomis dėl mano disertacijos vadovo, nepakankamomis ar apskritai neegzistuojančiomis disertacijos konsultacijomis, informacijos trūkumu. Žvelgiant atgal, dabar tikrai daug sprendimų priimčiau kitaip. Trumpai tariant – universiteto aplinka gerokai skyrėsi nuo to, ką teko patirti Lietuvoje. Dėstytojai labai atsipalaidavę ir draugiški, nesijaučia jokio sukurto galios autoriteto ir hierarchijos, net pridėčiau, kad nesijautė tokio didelio akademinio spaudimo, žinant, kad universitetas yra pasauliniame dešimtuke, o institutas numeris vienas jau nuo 2014. Labai nemėgstu ir niekada neatsakau į klausimą, “tai kur geriau studijuoti?”, nes lyginti universitetus ir aplinką yra tiesiog neįmanoma, kur studijuoti geriau lemia kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Šiuo atveju UCL buvo mano pasirinkimas ir juo esu patenkinta.

Ką išsineščiau:

Vis pagalvoju, kad netgi norėčiau grįžti į studijas, tie metai buvo labai visapusiški ir padėjo dar tvirčiau atsistoti akademiniame pasaulyje. Ką tikrai nešuosi su savimi – tai diskusijas su dėstytojais, paskaitų metodiką ir paprastą “viską galima sugalvoti’’ požiūrį. Kai užstrigdavau rašydama savo darbus, mano disertacijos vadovai mėgdavo siūlyti neįprastus metodus problemų sprendimui. Kaip kad eidavome į netoliese studentų miestelyje esančią architektūros katedrą, kad idėjos atrastų kitokius pagrindus. Kita aplinka, architektūros studentai statantys modelius, griūnančios ir statomos skulptūros pasitarnavo, kaip puiki priemonė praplėsti mąstymą ir atrasti naujų idėjų, pajudėti iš to strigties taško. Laisvė priimtikūrybinius sprendimus, neįprasti metodai ir pasitikėjimas studentais man įstrigo, kaip viena geriausių patirčių universitete. Iš pradžiu sunku buvo priprasti prie tris valandas trunkančių paskaitų, dėstytojų, keliančių daugiau klausimų, nei yra atsakymų. Kartais po rimtesnių egzistencinių diskusijų būdavo sunku grįžti į kasdienišką ritmą. Išmokau susitaikyti, kad neturiu turėti visus atsakymus dabar, ir pats klausimo egzistavimas ir jo atsakymų ieškojimas yra įdomiausia, gal net vertingiausia kelio dalis. Turbūt kantrybės pamokos išliks ilgam. Įgytas žinias naudoju visur, tiek renkantis, ką skaitysiu savaitgalį, tiek dirbant su moksleiviais JK mokyklose. Filosofijos grožis ir yra tame, kad ją pritaikyti galima (netgi reikia) visur, o įkvėpimas naujiems darbams gali kilti nuo menkiausio susidūrimo su lapėmis Londono gatvėse.

Džiaugiuosi, ir tuo, kad įkvėpimo tik padaugėjo ir galiu užtikrintai toliau keliauti akademiniu keliu, būti arčiau temų ir problemų, kurios mane domina. Studijų metu pradėjau rimčiau fokusuotis į švietimo absurdą, kaip filosofijos (egzistencializmo) sritį, kuri dažnai būna pamirštama ir vis dar nėra pakankamai tyrinėjama. Iš to ir rašiau savo disertaciją, kuria apsigyniau magistro laipsnį. Galiausiai, turbūt kuo taip pat labai džiaugiuosi, kad paskaitose buvo labai lengva būti „išmestam iš savo burbulo“. Diskutuoti apie demokratiją ir laisvą valią, arba vertybes, kurios atrodytų visiems savaime suprantamos su tais, kurie netiki demokratija ir laisva valia, arba neigia tas man ir mano aplinkai įprastas vertybes buvo itin naudingas iššūkis. Mokėti pagrįsti savo požiūrį tokiose diskusijoje buvo didelis pasiekimas.

Ką pastebi dirbdama UK švietimo sistemoje?

Nors su švietimu pradėjau dirbti dar Lietuvoje, tęsiant studijas nusprendžiau, kad man būtų naudinga įgyti patirties ir JK švietimo sistemoje. Jau virš metų darbuojuosi su įvairiomis Londono mokyklomis – pradedant nuo privačių mokyklų, akademijų, gimnazijų, specialiųjų poreikių, mergaičių ar vien berniukų mokyklų, religinių, iki baisiausių reputacijų turinčių mokyklų visame Londone. Tikrai galiu sakyti, kad JK švietimo sistema stipriai skiriasi nuo Lietuvos švietimo sistemos, nors daryti per daug generalizuojančių apibendrinimų nemėgstu. UK susiduria su daug iššūkių – čia taip pat trūksta mokytojų, daugelyje mokyklų ryškiai vyrauja patyčių kultūra, ar net agresija (išgirsti, kad per pietų pertrauką vėl vyko masinės muštynės nėra netikėta), finansavimas neatitinka poreikių ir mokyklos dar sparčiai atsilieka nuo technologijų.Kas mane labiausiai stebino pačioje pradžioje – kiek mažai yra pasitikėjimo tarp mokinių ir mokytojų, o mokinių savivaldos yra realybės neatitinkantis išmįslas, daugeliu atvejų neturintis jokios realios reikšmės. Griežtumas JK mokyklose lydi visur – tobulai dėvimos uniformos, jokių papuošalų, žiedų ar lakuotų nagų. Telefonai mokyklose draudžiami, o mokiniams gresia griežčiausios bausmės, jei bus pagauti su telefonu bet kurioje mokyklos teritorijoje. Laisvų pamokų čia praktiškai nėra, o į tualetą daugumoje mokyklų gali eiti tik su medicininiu pasu. Jei gydytojai nėra paskyrę paso – teks kentėti. Teko matyti, kaip moksleivis negalėjęs iškęsti, apsišlapino kabinete, prie visų bendraklasių ir verkdamas išbėgo. Kai pranešiau incidentą administracijoje sulaukiau nusijuokimo, kad ne pirmas toks atvejis šiandien. Lygiai taip pat mokiniai negali dėvėti striukių, net jei patalpos dar nėra šildomos ir temperatūra yra nepakenčiama. Mokytojai kalba tik pakeltu tonu, nebijo ir rėkti, patys vilki kailinius, šalikus ir laiko garuojantį kavos puodelį. Toks požiūris grindžiamas, mokinių ištvermės ir susivaldymo ugdymu. Net ir mokyklose, kuriose kartais išleidžiama į tualetus, nėra taip paprasta. Esu dirbus mokykloje, kurioje budinti mokytoja laikmačiu matuoja, kiek mokiniai praleidžia laiko tualete. Jei užtrunki daugiau nei dvi minutes – gali užsidirbti palikimą po pamokų. Kiek teko matyti, praktiškai kiekvienoje mokykloje bent 50 mokinių būna palikti po pamokų. Nepaisant labai daug neigiamų dalykų, yra ir teigiamų, vertų pastebėjimo dalykų. Mokyklose intensyviai skatinamos ir kuriamos programos diskriminacijos prevencijai. Tiek religinėse katalikų mokyklose, tiek valstybinėse kabės plakatai palaikantys LGBTQI+ bendruomenę, bus stengiamasi įtraukti visas pažeidžiamas grupes ir lauks griežtos sankcijos už bet kokią diskriminaciją. Kai kurios mokyklos turi nuostabią infrastruktūrą ir technologijas padedančias įsisavinti žinias, taip pat didelį mokomųjų dalykų pasirinkimą. Skiriamas didelis dėmesys specialiųjų poreikių turintiems, ar neįgaliems studentams. Mokytojai turi daug prieigų ir priemonių profesiniam tobulėjimui.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti?

Turbūt sakyčiau, kad nesižvalgant į kitas sistemas, galima labai lengvai nukryžiuoti Lietuvos švietimą ir jo padėtį, bet visada siūlau nepasiduoti tai “švietimo katastrofos” panikai ir apsidairyti, tam, kad galėtume strategiškai mąstyti ir spręsti problemas. Galima rėkti ir apie gerus dalykus ir apie blogus. Vienas aspektas, kuris iškart kyla į galvą, ko Lietuvai reikėtų pasimokyti – pagaliau bent pradėti toleruoti diskriminuojamas, neatsovaujamas ir pažeidžiamas grupes. Sunku patikėti,kokia situacija yra šiuo klausimu ir kaip yra pažeidžiamos tų grupių teisės. Vien užsiminus apie lytinį ugdymą prasideda problemos ir ginčai, žeminantys mokinių orumą ir varžantys jų žmogaus teises.

Kokia kryptimi judės švietimo sistema artimiausiais metais?

UK švietimo laukia pokyčiai kartu su naujai atėjusia valdžia. Vienas iš pagrindinių tikslų – įdarbinti daugiau mokytojų ir investuoti į mokytojų rengimą. Kaip ir Lietuvoje taip ir čia vyrauja gan ryškus mokytojų trūkumas, ypač mokslų kryptyje. Nemanau, kad JK mokyklų griežtumas mažės ar, kad pasitikėjimo mokiniais greitu metu daugės. Galima matyti pastangas skirti daugiau dėmesio matematikai ir mokinių matematiniams rezultatams ir raštingumui (1 iš 6 suaugusių JK turi įgiję labai prastus raštingumo įgūdžius). Įdomu stebėti ir Lietuvos pažangą. Labai noriu tikėti, kad per artimiausius kelerius metus bus patvirtintos naujos arba naujinamos realybę atitinkančios programos – tiek gyvenimo įgūdžių, karjeros ugdymo, tiek neformalaus švietimo ir kitos. Jau dabar kyla diskusijos dėl telefonų naudojimo mokyklose, tikėtina bus imtasi griežtesnių priemonių, todėl bus įdomu stebėti, kur pasuks Lietuva.

O gal kažko UK iš Lietuvos galėtų pasimokyti?

Labai lengva ir tuo pačiu sunku lyginti skirtingas sistemas, žinant, kiek daug priklauso nuo visų galimų aplinkybių. Bet viena, kuo neabejoju – pasitikėjimas ir bendradarbiavimas švietimo bendruomenėje. Lietuvoje esu mačius daugybę gerųjų pavyzdžių, kaip mokiniai prisideda prie mokyklos ir visos sistemos gerovės, tuo tarpu JK tai skamba kaip utopija, į mokinį dažniausiai iškart kreipiamasi pakeltu tonu, vyrauja kontrolė, mokiniai neturi stipraus balso. Esu įsitikinusi, kad švietimo bendruomenės pasitikėjimas yra neatsiejama dalis nuo sėkmingų sistemos rezultatų. Liūdna matyt, kaip mokiniai yra išbraukiami iš bendruomenės ir labiau laikomi “objektais” į kuriuos ta švietimo sistema.